Trumpa sakalininkystės istorija

Kalbant apie istoriją, didžiausia problema ta, kad žinios gali būti išsaugotos tik ten, kur egzistuoja tam reikalingos priemonės ir patirtis. Galime būti įsitikinę, kad sakalininkystė yra žymiai senesnė nei rašytinis žodis – pirmieji istoriniai šaltiniai jau liudija apie gana pažengusius sakalininkystės taikymo būdus ir priemones, kurioms išvystyti jau tada reikėjo šimtų, jei ne tūkstančių, metų patirties.

Tolimieji Rytai

Mongolijos sakalininkas (c) sunvalleymag.com

Mongolijos sakalininkas (c) sunvalleymag.com

Žinoma, kad senovės Mongolijoje, bent 1000 metų prieš Kristų, sakalininkystė buvo plačiai taikoma. Sakalininkystė ištobulėjo karinių žygių metu, kai didieji chanai paleisdavo savo paukščius į dangų medžioklės ar tiesiog pramogų tikslais ilsėdamiesi po mūšių. Be abejonės, kariniai žygiai prisidėjo prie geografinės sakalininkystės plėtros. Pavyzdžiui, vienas iš tokių žygių beveik pasiekė Vieną, kurioje, jau Marko Polo laikais, buvo žinomi 60 oficialių asmenų, buvusių atsakingų už daugiau nei 5000 medžioklių, bei 10 000 sakalininkų ir su sakalininkyste susijusių darbininkų.

Sakalininkystė buvo susijusi su teisiniais ir karo reikalais, diplomatija ir kolonizacija, kurių pagalba ji plito į kitus regionus. Senovės Kinijoje sakalininkystė buvo stipriai susijusi su kultūra – yra išlikę nemažai užuominų literatūroje, poemose, tapyboje ir porceliano dirbiniuose, siejančių sakalininkyste su imperatoriais ir jų šeimomis, aukštuomenės pramogomis ir paprastų žmonių gyvenimu. Kinų sakalininkystė buvo svarbi politikoje ir galios demonstravime, todėl rašytiniuose šaltiniuose ji buvo minima jau 700-aisiais metais prieš Kristų. Šie šaltiniai aprašė technologiškai labai pažengusią sakalininkystę, panašią į tokią, kurią regime šiandien. To meto imperinė šeima (Ču karalystė) augino sakalus, erelius ir vanagus lygiai taip pat kaip tai darome mes. Tai liudytų, kad moderni sakalininkystė gimė (jei, vis dėlto tai tiesa) būtent šiame regione daugiau nei prieš 3000 metų. Sakalininkystė išliko populiari Kinijoje net iki ankstyvojo 20-ojo amžiaus. Su imperatoriaus įtakos mažėjimu 1912-aisiais, sakalininkystė aukštuomenėje menko kol išnyko. Prie sakalininkystės nykimo paprastų žmonių tarpe prisidėjo kylantys konfliktai tarp etninių grupių, aštuonių skirtingų valstybių invazijos, pilietinis ir pasauliniai karai. Sakalininkystės tradicijas išlaikė nedidelės etninės grupės, tačiau jų puoselėjimą trukdė medžioklės su paukščiais draudimas įstatymais, tokiais kaip 1989-ųjų Kinijos aplinkosaugos aktas. Šiuo aktu buvo siekiama išsaugoti nykstančias gyvūnų rūšis – tigrus, lokius, pandas – tačiau niekas tuo metu nežinojo, kokį poveikį jis turės mažosioms bendruomenėms, propaguojančioms sakalininkystę. Vienas iš aplinkosauginės politikos rezultatų šiandien yra toks, kad jauni žmonės neturi jokių galimybių gauti ir išsaugoti žinias, reikalingų darbui su skirtingomis paukštvanagių rūšimis. Kaip galima gaivinti ir saugoti turtingą Kinijos sakalininkystės istoriją, kai nėra galimybių tai daryti? Kaip galima suderinti oficialius teisinius aspektus siekiant tiek išsaugoti sakalininkystę, tiek rūpinantis aplinkosauga? Kaip išvengti kiniškos sakalininkystės išnykimo per ateinančius 10-15 metų? Galbūt tai keli iš klausimų, kurie galėtų būti sprendžiami UNESCO Kultūrinio paveldo apsaugos konvencijų.

Japoniško sakalininkystės vadovėlio puslapiai (C) Harvard University

Japoniško sakalininkystės vadovėlio puslapiai (C) Harvard University

Japonijos jūrinė izoliacija padarė įtaką tam, kad sakalininkystė į šį kraštą atėjo gana vėlai –  pirmieji žinomi istoriniai įrašai, liudijantys sakalų importą iš Korėjos, datuojami 355 m. Pagal šešto ir vėlesnių amžių archeologinius radinius buvo nustatyta, kad vieni pirmųjų japonų sakalininkų buvo kariai, ginkluoti lankais ir joję žirgais. Šie kariai naudodavo sakalus mūšiuose tam, kad blaškyti ir gąsdinti prasčiau ginkluotus priešus. Be to, pats plėšriojo paukščio paleidimas į dangų sukeldavo didelį įspūdį aplinkiniams, todėl ilgainiui tai įgijo simbolinę reikšmę: sakalai demonstravo karinę galią ir dominavimą mūšio lauke. Dėl šios priežasties, didieji valdovai stengdavosi monopolizuoti sakalininkystę ir visur kitur ją uždrausti išleisdami įstatymus arba pritaikydami Budizmo mokymus. Tuo tarpu, kylantys lordai ir karo vadai stengėsi puoselėti sakalininkystę pasinaudodami įtakingais pažįstamais arba pritaikydami Šintoizmo mokymus. Didelė viešo demonstravimo svarba prisidėjo prie specialių aprangų, įrangos ir bendro grožio tradicijų vystymo, kurios ir šiandien gyvos. Imperijos sakalininkai buvo priklausomi nuo Imperinės vidaus reikalų ministerijos iki pat antrojo pasaulinio karo. Po jo sakalininkystę buvo leidžiama perduoti plačiajai visuomenei, pritaikant meistrų ir mokinių sistemą – buvę imperatoriaus sakalininkai steigdavo sakalininkystės mokyklas, iš kurių žinomiausios tapo Jedo, Jošidos ir kitos mokyklos. Japonijoje nuo 19 a. taip pat gyvavo medžioklės su kaliniu ereliu tradicija. Tiesa, tai sulaukė didelio paukščių mėgėjų pasipriešinimo, todėl yra manoma, kad šiuo metu šalyje yra išlikęs tik vienas kitas šios tradicijos žinovas.

Vidurinieji Rytai

Nepaisant to, kad yra tikima, jog sakalininkystė gimė Mongolijos stepėse, kartais Iranas (senovės Persija) yra taip pat laikomas šio amato lopšiu. Sutinkama, kad medžioklė su paukščiais galėjo vystytis ir Mongolijoje, ir Persijoje beveik tuo pačiu metu. Išlikusiuose persiškuose raštuose buvo užfiksuota, kad Pišdadų dinastijos karalius Tahmuras naudodavo paukščius medžioklėse. Spėjama, kad šis valdovas gyveno maždaug 2000 metų anksčiau nei Zoroaster, kurio valdymo metai buvo apie 6000 metus prieš Kristų. Nepaisant labai senų jos tradicijų, pirmoji knyga apie sakalininkystę išleista šiame regione buvo Kadžarų karaliaus Nasiro ad Dino, 12-ame amžiuje. Vėliau ji buvo išversta į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Modernioji istorija Irane atspindi panašius įvykius kaip ir kitose kraštuose – sakalininkystė menko vystantis ginkluotei, nykstant karalių galiai ir keičiantis politiniams režimams. Po Irano revoliucijos, Aplinkosaugos departamentas uždraudė šalyje plėšriųjų paukščių veisimą, pardavinėjimą ir pirkimą, bei pačią sakalininkystę. Pora nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių Irano jaunimą, siekia atkurti sakalininkystės tradicijas, tačiau didelė urbanizacija ir vakarietiški metodai tai tik apsunkina.

Indijos ir Pakistano regione sakalininkystė buvo žinoma nuo maždaug 600-ųjų metų prieš Kristų. Šis amatas išpopuliarėjo tarp diduomenės, o Mogolų imperatoriai buvo žinomi kaip talentingi sakalininkai – neabejojama, kad Eurazijos Vištvanagis buvo mėgstamiausias imperatoriaus Akbaro paukštis. Dykumų gyventojai sakalininkystę laikė gyvenimo pilnatvę užtikrinančiu instrumentu, o derlingesnių vietų gyventojai laikė plėšriuosius paukščius kilmę rodančiu simboliu, reiškiančiu gerovę ir turtą. Viena iš kilmingųjų pramogų buvo organizuotos bendros medžioklės su paukščiais. Daugelis vietos sakalininkystės tradicijų buvo aprašytos žymaus 19a. istoriko ir vertėjo Richard Burton knygoje ‚Indo slėnis‘ (The Valley of the Indus).

Indijos klanų valstybėse karališkosios šeimos puoselėjo sportinę sakalininkystę iki pat 5-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Bet vėlesnės valstybių kūrimosi problemos pakenkė sakalininkystei dabartinės Indijos, Pakisto ir Afganistano teritorijose. Šiandien mažai kas išmano praktinę amato pusę, nors istoriniais faktais besidominčių ir pažįstančių paukščius yra nemažai. Žinoma, kad Indijoje išlikę tik trys žmonės, išmanantys tradicinius sakalininkystės metodus. Tarp jų – Shantanu Kumar ir Shahid Khan, kurių protėviai buvo profesionalūs sakalininkai.

Šiandieninis Pakistanas, po atsiskyrimo nuo Indijos, sakalininkystės nepuoselėjo. Praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje buvo priimti įstatymai, uždraudę šį medžioklės būdą. Nepaisant to, šalyje yra leidžiama medžioklė, dėl to nuo 7-ojo dešimtmečio buvo leista naudoti paukščius medžiojant ir yra žinoma, kad ši pramoga buvo populiari tarp pasiturinčių užsieniečių. Vėliau buvo priimti įstatymai, draudžiantys laikyti daugiau nei 15 plėšriųjų paukščių. Aplinkosauginės grupės, tokios kaip Falcons International, reikalauja saugoti paukščius ir nenaudoti jų medžioklei. Abu Dabio aplinkosaugos agentūra ir Pakistano Falcon Foundation International kartu dirba siekdami plėšriųjų paukščių išsaugojimo vykdydami sakalų paleidimo į laisvę programą ir pažabodami brakonieriavimą.

Arabiška sakalininkystė atsirado su pirmosiomis Viduriniųjų Rytų civilizacijomis keli tūkstančiai metų prieš Kristų. Žinoma, kad dabartinio Irako teritorijoje žmonės užsiėmė sakalininkyste 3500 m. prieš Kristų, o Gilgamešo epas detaliai aprašė medžioklę su plėšriaisiais paukščiais 2000 m. prieš Kristų.

Babiloniečiai puoselėjo retų paukščių saugojimo tradicijas, o žemių, dabar priklausančioms Saudo Arabijai, karalius Al Harith buvo vienas pirmųjų, treniravusių paukščius medžioklei. Žinoma, kad kalifas Haroun Al Rasheed labai mėgo sakalininkystę kaip sportą ir keisdavosi paukščiais su kitais valdovais. Arabų poetai ne kartą apdainavo vietos karalius, šeichus ir kariškius, užsiimančius sakalininkyste ir perdavusius savo žinias jaunesnėms kartoms. Amatas taip pat minimas Korane, kuris aprašo sakalininkystę kaip medžioklės būdą.

Sakalininkystė yra laikoma regiono simboliu. Daugiau nei 50% pasaulio sakalininkų gyvena Viduriniuosiuose Rytuose. Pagal regiono filosofiją, medžioklė su paukščiais bei patys medžiokliniai paukščiai moko kantrybės, ištvermės, savarankiškumo ir drąsos.

Rusija ir Vidurinioji Azija

Sakalininkystė Rusijoje turi labai senas tradicijas, siekiančias 8-9 amžius. Rytų slavų gentys išmoko šio amato iš hunų. 9 a. pabaigoje Rusios kunigaikštis Olegas Kijeve pastatė sakalininkystės puoselėjimui reikalingas patalpas. Vladimiras, valdęs šalį 1019-1054 metais išleido pirmuosius įstatymus reglamentuojančius sakalininkystę. Istorijos kronikose šis amatas dažnai minimas kaip svarbus Rusijos princų gyvenimo aspektas. Šį amatą labai mėgo princas Igoris, garsus nesėkmingu žygių į Polovetsą 1185 m. Sakoma, kad net nelaisvėje Igoris leisdavo sakalus į dangų.

Žinoma įdomi legenda apie Šv. Trifuną, kurio garbei stačiatikiai švenčia vasario 14d. Pasakojama, kad bajorui Patrikievui atsitiko nelaimė ir jis prarado sakalą, priklausiusį carui Ivanui Rūsčiajam. Baimindamasis blogiausio, Patrikievas meldėsi vietiniam šventajam Trifunui, kad jis jam parodytų, kur buvo tas sakalas. Šventasis pasirodė bajoro sapne, o jis atsidėkodamas pastatė jam bažnyčią. Religinės ikonos dažnai vaizduoja šventąjį sakalininko pozoje, su paukščiu ant rankos.

Viduramžių Rusijoje sakalininkystė labiausiai klestėjo arčiau Maskvos esančiose žemėse. Šiandien vienas iš Maskvos rajonų vadinasi ‚Sakolniki‘, arba ‚Sakalininkų‘. Sakalininkystės aukso amžius siejamas su Aleksejus Michailovičius, Petro Didžiojo tėvo, valdymu (1625-1676). Nepaisant to, tarp Rusijos diduomenės amatas išnyko iki 20 amžiaus pradžios. Po Spalio revoliucijos 1917 m. sakalininkystė nebuvo uždrausta, bet nebuvo ir oficialiai remiama, kas buvo tolygu draudimui. Nepaisant to, keliose regionuose paprasti žmonės sakalininkystę išsaugojo: dabartinėje Gruzijoje ir keliose viduriniosios Azijos valstybėse, kur paukščiai buvo naudojami medžioklei. Pačioje sovietų Rusijoje sakalai buvo naudojami gąsdinti varnas virš Kremliaus – jos ne tik keldavo triukšmą, bet ir nudraskydavo ploną aukso sluoksnį, kuriuo buvo padengti cerkvių kupolai. Kremliaus apsaugos tarnyba samdė tris sakalininkus šiam darbui atlikti. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, platesnė sakalininkystė grįžo į regioną. Rusijos sakalininkai organizavo susitikimus, siekdami puoselėti amatą, o pati valstybė tapo IAF NARE. Ukrainoje yra registruotas vienas sakalininkų klubas, taip pat priklausantis IAF.

Rusijos sakalininkai (C) Eaglehunter.co.uk

Rusijos sakalininkai (C) Eaglehunter.co.uk

Gruzijos žemėse sakalininkystė geriausiai buvo žinoma dėl medžioklės tradicijų siekiančių 5 a. – gruzinai naudodavo vištvanagius putpelių medžioklėje. Tai minima 19 a. literatūroje, o panašios tradicijos išliko ir šių dienų Turkijoje. Paprasti žmonės daugybę amžių vakarų Gruzijoje augindavo vištvanagius, tuo tarpu rytų Gruzijos aukštuomenė labiau mėgo sakalus. Gruzija buvo pirmoji sovietinė respublika legalizavusi sakalininkystę 1967 m. Počio mieste yra monumentas, skirtas bazieriams (sakalininkams – vištvanagių turėtojams). Daktaras Givi Chogovadze prisidėjo prie Gruzijos sakalininkystės asociacijos vystymo. Toks amato puoselėjimas padėjo tradicijų išsaugojimui – šalyje yra žinomi apie 500 bazierių.

Kazachstanas savo plotu prilygsta Europai. Šalies kalnai ir stepės vis dar mažai paliesti urbanizacijos ir pramonės, o dauguma vietinių užsiima žemdirbyste. Vietos sakalininkai puoselėja senąsias tradicijas – kilnieji ereliai leidžiami į dangų medžioklės tikslais maistui bei vilkų ir lapių kailiams gauti. Iki modernių laikų tokia sakalininkystė buvo gyvybiškai svarbi tiek Kazachstano, tiek Kirgizijos, Tadžikistano, Uzbekistano ir Mongolijos gyventojams.

Sakalininkystės tradicijos Turkmėnistane skiriasi nuo kaimyninių šalių tradicijų – jos panašesnės į Irano ir Afganistano dykumose tauriųjų sakalų naudojimą dykumose. Sakalininkai, jų mokytojai ir paukščiai vidutiniškai praleidžia apie penkis mėnesius per metus dykumose. Archeologiniai radiniai byloja, kad turkmėnų protėviai, Oghuz chanato gentys gyvenusios prieš 5000 metų, emblemose, kilimų raštuose ir keramikoje dažnai vaizduodavo su sakalininkyste siejamus simbolius. Sakalininkystė minima ir turkmėnų literatūroje – žinoma, kad 15-17 a. autoriai Sayilli, Makhtumkuli, Seyidi ir Mollanepes taip pat buvo ir sakalininkai. Turkmėnų folklore išlikę daugiau nei 60 patarlių ir posakių, susijusių su sakalininkyste ir medžiokliniais paukščiais. Sakalininkystė šalyje išsaugojo istorinę reikšmę – ji simbolizuoja lygybę: tauriuosius paukščius galėjo turėti tiek miesto, tiek periferijos gyventojai, tiek akademikai, tiek darbininkai. Sakalininkystė taip pat laikoma idealu, simbolizuojančiu meilę gamtai.

Vakarų Europa

Vakarų Europos istorijoje pirmieji sakalininkystės pėdsakai siejami su 5 a. Pauliaus iš Pelos ir Sidonijaus Apolinaro Prancūzo darbais ir žymiosiomis mozaikomis Sakalininko viloje, Argos (Graikija). Tūkstančius metų sakalininkystė buvo labai populiari regione ir turėjo didelę kultūrinę ir socialinę vertę. Kaip socialinės padėties rodiklis, sakalininkystė buvo svarbi kiekvieno džentelmeno ugdymui – amatas ugdė tokias asmeninės savybes kaip kantrybė ir ištvermė, bei teikė daugybę praktinių žinių.

Naudojant terminą ‚europietiška‘ sakalininkystė, reikia atsižvelgti į tai, kad sakalininkystė regione buvo puoselėjama gana plačiai, o jos tradicijos maišėsi tarp skirtingų tautų, todėl terminas nėra visiškai tikslus. Žinoma, kad 13 a. pietų Europoje buvo pradėtos naudoti arabiškos sakalininkystės tradicijos. Sicilijoje Frydrichas II pasitelkė arabų, anglų, ispanų, vokiečių ir italų sakalininkų žinias savo veikalui ‚De Arte Venandi Cum Avibus Distils‘. Sakalininkystė taip pat buvo naudojama kultūriniams mainams. Dėl amato tradicijų išmanymo įvairiuose kraštuose, medžiokliniai paukščiai dažnai buvo naudojami kaip diplomatinės dovanos ir tai prisidėjo prie sakalininkystės plitimo. 17 a. pirkliai pasirodydavo Paryžiaus turguose su plėšriausiais paukščiais iš Olandijos, Vokietijos, Rusijos, Šveicarijos, Norvegijos, Sicilijos, Korsikos, Sardinijos, Balearų salų, Ispanijos, Turkijos, Egipto, Viduriniųjų Rytų ir Indijos. Sakalininkystė nebuvo laikoma pramoga, amatas virto socialinės kilmės simboliu ir geru verslu. Su Prancūzijos revoliucija šios simbolinės sakalininkystės reikšmės pradėjo nykti, o amatą visai išnaikino išpopuliarėjęs sportinis šaudymas. 19 a. tik keli žmonės šalyje išmanė sakalininkystę, todėl sakalininkų klubai tapo svarbūs ne tik plėšriųjų paukščių, bet ir pačios sakalininkystės tradicijų išsaugojimui. Prie to labai prisidėjo tai, ką UNESCO vadina ‚gyvuoju lobynu‘ – sakalininkystės žinovai, kurie ne tik išmano amato istoriją, bet ir žino, kaip auginti paukščius.

Mokslininkai vis dar tiria šviežius 3 a. radinius rytų Ispanijoje, vaizduojančius

Sakalininkystės įrankiai. (C) bibliodyssey.blogspot.co.uk

sakalininkus. Iki šiol buvo manoma, kad Ispanijoje ir Portugalijoje sakalininkystė gyvavo nuo 5 a., o atvežė ją maurai iš Šiaurės Afrikos ir gotai iš Rytų Europos. Yra išlikę nemažai šaltinių apie regiono sakalininkystę iki 16 a., tačiau dauguma jų yra parašyti arabiškai ir persimaišo su arabų sakalininkystės tradicijomis. Dr. Felix Rodriguez de la Fuente 1950 m. buvo pirmasis, mėginęs atkurti ispaniškas sakalininkystės tradicijas. Nežinodamas nei vieno šias tradicijas išlaikiusio sakalininko, jis pasitelkė viduramžių Ispanijos rašytinius šaltinius ir užsienio sakalininkų pagalbą. 1964 m. de la Fuente išleido savo šedevrą ‚El Arte de Cetreria‘, svarbų ne tik ispanų, bet ir pasaulio sakalininkams. Autorius taip pat buvo žinomas kaip ‚gyvūnų draugas‘ dėl jo dokumentinių TV laidų. Jo darbo rezultatas – sakalininkystės suklestėjimas Ispanijoje ir Portugalijoje praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje. Dabar Ispanija yra viena iš plačiausiai sakalininkystės tradicijas puoselėjančių pasaulio valstybių.

Daugybę amžių Nyderlandų karalystė buvo Europos sakalininkystės centras. Nepaisant kelių labai priešiškų įstatymų, šiandien sakalininkystė šalyje klesti. Karalystėje gali būti nedaugiau nei 200 sakalininkų, jie gali naudoti tik paukštvanagius ir sakalus keleivius medžioklei. Šiuo metu šalyje yra šeši sakalininkų klubai. Pats amatas suklestėjo 19 a. pirmoje pusėje, kai sakalininkystė nebuvo varžoma, o geriausiais pasaulio sakalininkais buvo laikomi patys olandai. Tradicijos siekia senesnius laikus – dauguma sakalininkų, kurie taip pat išmanė skirtingas kalbas ir kultūras ir dirbo 17 a. Europos aukštuomenės šeimoms, pagal kilmę buvo olandai. 1839 m. karališkųjų rūmų iniciatyva buvo įsteigtas Loo klubas, prie kurio prisijungė aukštuomenės sakalininkai iš Olandijos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų Europos valstybių. Klubas atgaivino medžioklę su garniniais paukščiais, kuri buvo išnykusi nuo 17 a. pradžios. Nyderlandų karalystėje taip pat yra nemažai pasaulinės reikšmės kolekcijų, susijusių su sakalininkyste: Valkenswaard sakalininkystės muziejus, 18 ir 19 amžių sakalininkystės centrai, padėję vystyti amatą visoje Europoje. Nacionalinėje bibliotekoje saugoma daugiau nei 200 knygų apie sakalininkystę. Dauguma jų – profesoriaus A.E.H. Swaen penktojo dešimtmečio palikimas. Šalyje taip pat gyvuoja organizacija Falconry Historical Foundation puoselėjanti sportinę amato istoriją.

Belgija, stipriai susijusi su Nyderlandų sakalininkyste ir geografiškai esanti šalia pagrindinių plėšriųjų paukščių migracijos kelių, taip pat garsėjo šiuo amatu nuo ankstyvųjų viduramžių. Arendonkio sakalininkai garsėjo nuo 12 amžiaus, o Kempen regionas išaugino ne vieną plačiai žinomą sakalininką. Kai kurios didikų šeimos išlaikė ištisas sakalininkų kartas daugiau nei 5 amžius. Žinoma, kad paskutinio Prancūzijos karaliaus vyriausiasis sakalininkas buvo belgas, o Tumhout mieste sakalininkams buvo skirtas atskiras rajonas. Iki 20 a. pradžios sakalininkystė Belgijoje beveik išnyko, bet vėl buvo atgaivinta apie 1912 m., kai Viscount Le Hardy de Beaulieau rengdavo pasirodymus, kurių metu buvo medžiojamos varnos ir šarkos. Tikrasis sakalininkystės atgimimas siejamas su Charles Kruyfhooft trečiajame dešimtmetyje. Kruyfhooft yra laikomas paskutiniu Europos sakalininku, taikiusių tradicinius medžioklinių paukščių gaudymo ir treniravimo metodus. Jis medžiodavo varnas ir kovus kiekvieną žiemą, iki pat savo mirties 1995 m. Apie antrojo pasaulinio karo pabaigą, Belgijoje buvo likę vos keli praktikuojantys sakalininkai, bet jų skaičius po truputį augo ir 1966 m., buvo įsteigta pirmoji nacionalinė sakalininkystės organizacija – Marie de Bourgogne klubas, pavadintas karalienės, žuvusios medžioklės su sakalais metu 1482 m., garbei. Paskutinio amžiaus septintajame dešimtmetyje Belgijos sakalininkai susitarė su vyriausybe dėl sakalų keleivių ir vištvanagių laikymo licencijų, reikalingų sakalininkystės tradicijoms išsaugoti ir puoselėti. 1985 m. Christian de Coune ir Patrick Morel sugebėjo legalizuoti sakalininkystę, inicijuodami įstatymus, kurie gali būti laikomi geriausiai sakalininkystę reglamentuojančiais įstatymais pasaulyje. Vėliau dar buvo bandoma uždrausti šį amatą, bet galiausiai 1993 m. sakalininkystė buvo įteisinta kaip oficialus medžioklės būdas ir smulkių graužikų naikinimo priemonė. Šiandien Belgijoje yra daugiau nei 200 sakalininkų, keli klubai ir viena nacionalinė organizacija – Belgijos sakalininkų asociacijos klubas Marie de Bourgogne. Belgijos sakalininkai yra ribojami daugybės aplinkosauginių įstatymų, tačiau populiariausiais auginamais paukščiais įvardijami vištvanagiai, raudonuodegiai vanagai, Harris vanagai ir sakalai keleiviai.

Airijoje sakalininkystė jau buvo žinoma keltų laikais (7 a.), bet rašytiniai šaltiniai daugiau byloja apie medžioklinių paukščių piniginę vertę ir prekybą, nei jų naudojimą sportui ir medžioklei. Brehon įstatymai užsimena apie tai, kad vakarų Europos aukštuomenė pirko airiškus sakalus keleivius ir vištvanagius iki 19 a. Europos didikai taip pat atvykdavo į Airiją medžioti su paukščiais. 1870 m. buvo įkurtas Airijos Sakalininkystės klubas. Gyvavusi tradiciją skraidinti vištvanagius buvo atgaivinta ir puoselėjama tarptautiniu lygiu.

Prancūzijoje sakalininkystė ištobulėjo ir pasiekė savo mastą ir klestėjimą Luiso XIII laikais, 17 a. Karaliui priklausė virš 300 paukščių, suskirstytų į 6 kategorijas: garninei medžioklei, medžioklei su sakalais keleiviais ir t.t. Daugybė paveikslų ir rašytinių šaltinių išliko iš to laikmečio. Sakalininkystė išliko nepaisant 1844 m. įstatymų, kurie neįtraukė sakalininkystės į leidžiamų medžioklės būdų sąrašus ir vėlesniais laikais, kai ji vis dar nebuvo legalizuota. Sakalininkystės atgimimas prasidėjo po antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. įkurta Nationale des Fauconniers et Autoursiers Francais (ANFA) asociacija. Jos tikslas – legalizuoti, atgaivinti ir populiarinti sakalininkystę, bei rūpintis medžioklinių paukščių apsauga. Šiandien ANFA vienija daugiau nei 300 narių, kurie skraidina įvairius vanagus ir sakalus. Prancūzija paliko didžiulį indėlį formuojant kultūrinį sakalininkystės paveldą. 1999 m. šalis Arles muziejuje pristatė Pierre-Amedee Pichot kolekciją ir įregistravo ją kaip UNESCO pasaulio paveldą. Ji be abejonės yra vienas svarbiausių sakalininkystės istorinių archyvų pasaulyje. Didelė sakalininkystės kolekcija taip pat saugoma nacionaliniame de la Venerie muziejuje Gien mieste.

Italiją sakalininkystė pasiekė iš trijų skirtingų pusių – arabiškos tradicijos atėjo per Sicilijos prekybinius ryšius, europietiškas paveldas sklido iš vokiškų žemių šiaurėje, o Tolimųjų Rytų žinios atėjo per Venecijos prekybinius ryšius. Daugybė meno ir literatūros kūrinių apie sakalininkystę vis dar egzistuoja iš viduramžių ir vėlesnių laikų. Italijoje gimė daug garsių sakalininkų, bet garsiausias iš jų (tam pritaria ir vokiečiai) – Frederikas II, Šventosios Romos imperatorius (1154-1250). Kaip ir daugelyje kitų kraštų, silpnėjant monarchijai sakalininkystė taip pat nyko. Ją gaivinti Italijoje padėjo Chiorino (1906) ir Filastori (1908) išleistos knygos apie sakalininkystę. Šiandien italų sakalininkai didžiaisiais sakalais medžioja fazanus, kurapkas, putpeles, varnas, šarkas, o vištvanagius naudoja triušių ir kiškių medžioklėje. Vis dėlto, klasikinę sakalininkystę gana sudėtinga praktikuoti dėl besivaržančių dėl žemės ir stipraus pomėgio šaudyti.

Vokiškose žemėse sakalininkystė klestėjo nuo 500-1600 metų. Garsiausi sakalininkai – jau minėtas imperatorius Frederikas II ir 18 a. sakalininkas Margrave Karl Wilhelm von Brandenburg-Ansbach. Tiesa, iki 19 a. pabaigos, oficialūs išliko tik barono von Biedreman sakalininkai, o nedidelis skaičius pavienių žmonių praktikavo sportinę medžioklinę su paukščiais. Atgimimas prasidėjo 1923 m., su Deutscher Falkenorden (DFO) įkūrimu, kuris šiandien vienija daugiau nei 1000 narių ir yra seniausias pasaulyje sakalininkystės klubas. Vokietijoje yra daugiau įstatymų, reglamentuojančių sakalininkystę. Norintys tapti sakalininkais, turi išlaikyti medžioklės ir sakalininkystės egzaminus. Jie taip turi gauti leidimą užsiimti sakalininkyste norimoje teritorijoje, kas yra gana sudėtinga ir brangu. Sakalininkui leidžiama rinktis iš ne daugiau kaip trijų (iš 15 galimų) vietinių medžioklinių paukščių rūšių: kilniojo erelio, sakalo keleivio ir vištvanagio. Beje, sakalininkas vienu metu gali turėti ne daugiau kaip du paukščius. Vokiška sakalininkystė išliko labai tradiciška. Medžioklės ragas pučiamas kiekvieną kartą, sveikinant susirinkusius sakalininkus, išlydinti juos į medžioklę ir pagerbiant medžioklės trofėjus, grįžus suguldant juos  prie deglo ar laužo. Sakalininkystė dažnai yra politiškai kritikuojama prieš medžioklę nusiteikusių judėjimų, tačiau sakalininkai su tuo susidoroja aktyviai užsiimdami aplinkosauga, pavyzdžiui vykdydami sakalų keleivių veisimo ir paleidimo į laisvę programa, inicijuotą profesoriaus Christian Saar ir DFO. Programos sėkmė buvo įvertinta Vokietijos vyriausybės – profesorius buvo apdovanotas už savo darbą.

Danijoje 6 a. dokumentai byloja, kad apsilankymo pas karalių Adils Upsaloje metu, Rolf Krake ir kiekvienas iš jo vyrų atsinešė po sakalą, tupinčius jiems pečių. Archeologai, kasinėdami vikingų kapus ne kartą yra radę plėšriųjų paukščių liekanų. Žinoma, kad 985 m. Hakon Jarl turėjo kaip metinę duoklę atiduoti 60 medžioklinių sakalų Harald‘ui Blatand už žemės sklypo nuomą Norvegijoje. Šaltiniai taip pat liudija, kad Karalius Knud Šventasis (1040-1086) buvo žinomas kaip aistringas sakalininkas. 16 a. antroje pusėje karalius Frederikas Antrasis pasamdė karališkuosius sakalininkus. Istoriniuose archyvuose ne kartą yra minėtos danų valdovų ir didikų medžioklės su paukščiais. Paskutinė žinoma 1803 m., Glaučesterio hercogo vizito metu. Ir Norvegija, ir Islandija (abi ilgą laiką – Danijos karaliaus žemės) buvo žinomos dėl siųstų dovanų-plėšriųjų paukščių į daugiau nei 50 valstybių, pavyzdžiui 18 a. bent penkis kartus tokios dovanos buvo siųstos Maroko imperatoriui. Moderniaisiais laikais vos keletas žmonių Danijoje žinojo senąsias sakalininkystės tradicijas, o 1967 m. priimtas medžioklės įstatymas sakalininkystę visai uždraudė. Šiuo metu danų sakalininkų klubo nariai sunkiai stengiasi tradicijas atgaminti.

Rytų ir Centrinė Europa

Rytų ir Centrinė Europos sakalininkai turi daug panašumų, nes teritorijos šiame regione ilgą laiką buvo vienijamos imperinių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Didžiosios Moravijos, Austrijos-Vengrijos imperijų, nacių ir sovietų režimų. Ne vienas viduramžių valdovas naudojo sakalininkystės užuominas ant monetų ir antspaudų. Regione taip pat paplito ‚Tutul rato‘ legenda, kurią sudėtinga suprasti neišmanant sakalininkystės. Didelė paveikslų, susijusių su sakalininkyste, kolekcija įrodo amato reikšmę regiono vaizduojamųjų menų vystyme. Žinoma, kad viduramžių Rytų ir Centrinėje Europoje plėšrieji paukščiai buvo vertinga prekė, o regiono pirkliai veždavo medžioklinius sakalus iš Skandinavijos, Islandijos ir Šiaurės Sibiro, o kitus plėšriuosius paukščius – iš Vakarų Europos ir Šiaurės Afrikos. Paukščių prekyba turėjo didelę reikšmę mažoms bendruomenėms. Žinomi kaimai, specializavęsi tik sakalininkystėje – gyventojai žinojo, kaip pagauti, auginti ir treniruoti paukščius, gaminti papildomą įrangą. Vengrija dar dabar garsėja nuostabiai dekoruotomis pirštinėmis, pečių apsaugomis ir kita įranga, kuri beveik nepakito nuo senųjų laikų. 16 amžiaus Transilvanijoje, Turkijos okupacijos metu, taurieji sakalai būdavo reguliariai siunčiami turkų sultonui. Šis mokestis, mokėtas kasmet tam, kad išlaikyti taiką, buvo vadinamas Falco Nagium. Buvo rastos netgi sutartys, kurios nurodydavo pirkėjui plėšriųjų paukščių perėjimo vietas, o už tai pardavėjas gaudavo kelis jauniklius paimtus iš lizdų.

Šiaurės Amerika

Kolonistų siekis kuo greičiau įsikurti ir įsitvirtinti nepaliko jiems pakankamai laiko užsiimti sakalininkyste. Nepaisant šios kovos dėl išgyvenimo, egzistuoja keletas istorinių įrašų susijusių su plėšriaisiais paukščiais. Thomas Morton, kuris 1622 m. atvyko į Naująją Angliją, savo užrašuose kaupė informacija apie medžioklę su paukščiais. Taip pat, apie 1650 m. Jan Baptist grįžo į Olandiją pasiimti savo sakalo, o vėliau skraidino jį Hadsono slėnyje. Netgi toliau pietuose buvo žinoma apie vieną iš Korteso kapitonų, treniravusį sakalą kažkur dabartinėje Meksikoje. Sakalininkystė, tuomet laikyta diduomenės užsiėmimu Ispanijoje, domino ir Naujojo Pasaulio elitą. Pirmasis ispanų gubernatorius kolonijose, Velasco, jodinėdavo su tupinčiu sakalu ant rankos, o jo sūnus, Luis de Velasco II, samdė karališkąjį sakalininką, kad jis prižiūrėtų jo paikščius.  Pulkininkas R. L. ‚Luff‘ Meredith (20 a.) yra laikomas Amerikos sakalininkystės tėvu. Penktajame dešimtmetyje buvo įsteigta Šiaurės Amerikos sakalininkų asociacija, gyvavusi iki antrojo pasaulinio karo. Jos steigėjai augino tradicinius sakalininkystės paukščius – sakalus keleivius. Jie paimdavo paukščius ir vietinių lizdų, tačiau sakalininkystė jiems labiau rūpėjo kaip paukščių auginimas ir priežiūra nei sportinė medžioklė. Tik septintajame dešimtmetyje, kai buvo įsteigta Šiaurės Amerikos sakalininkų asociacija (NAFA), medžioklė su paukščiais paplito po visą šalį.

 
Šią informaciją tinklaraščiui Sakalininko užrašai vertė ir parengė Edvardas. Kopijuoti ir naudoti galima tik su nuorodomis į tinklaraštį ir šaltinius.

Žymos: , , , , , , , , , , , , ,

Tema Istorija


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>